Žiniasklaidą aktyviai vartoju jau nemažai metų, tačiau tik šiemet akis užkliuvo už šios gražios idėjos.
Vėlinių proga skirta dėmesio būriui Anapilin išėjusių svarbių visuomenės ir kultūros veikėjų. Be ilgų ditirambų, nereikalingų būdvarčių ir prieveiksmių. Be skandalingų istorijų ir pikantiškų detalių. Svarbiausi faktai ir po vieną nuotrauką. Tiek gana, kad pats atsimintum, kas tau svarbiausia. Arba sužinotum apie tuos, kurie ne mažiau svarbūs, bet mažiau išreklamuoti.
Vienintelė kritiška mintis kirba - kažkurie, regis, buvo praleisti. O gal tai tik iliuzija? Tačiau ši mintis - visų sąrašų palydovė.
Iš pradžių Woody Alleno filmų vizitine kortele buvo pagrindinis veikėjas bambeklis. Vėlesniuoju periodu – senas bambeklis. Na, ir režisieriaus numylėtasis Niujorkas, kuriame būtinai vyksta pagrindinis veiksmas.
Jeigu bambeklis būna neurotikas, kiekviename žingsnyje nervinga maniera žeriantis kinematografiškai literatūrinius humoro perliukus, jį filme vaidina pats W.Allenas. Jei ne, kviečiamas koks nors kitas nestandartinis aktorius.
„Kad ir kas benutiktų“ („Whatever Works“) senu šlubuojančiu bambekliu tapo Larry Davidas, suvaidinęs Borisą Jelnikovą – buvusį atominės fizikos specialistą. Kažkada jis lyg ir buvo nominuotas Nobelio premijai, todėl dabar, o gal ir visą gyvenimą nepraleidžia progos pakartoti, jog jis – genijus, o dauguma aplinkinių – paprasčiausi kokie nors driežai.
Vieną dieną, tiksliau, naktį, jau pensininką Borisą ištinka slegiantis nušvitimas – jis suvokia, jog neišvengiamai artėja momentas, kai jis mirs. Todėl vyrukas nusprendžia nešvaistyti laiko įgrisusiam gyvenimui: palieka žmoną, namus prestižinėje Niujorko vietoje ir išsikrausto į butą, kad galėtų pasijausti bohemiškai. Pragyvenimui užsidirba didmiesčio parkuose ir kiemuose dėdamas į šuns dienas vaikus, kuriuos moko žaisti šachmatais.
Kartą sėdėdamas su draugais kavinėje Borisas dar iškeikia ir vieno velniop pasiųsto vaiko motiną. Draugai, išklausę moteriai skirtų sarkastiškų įžeidimų tiradą, mandagiai atsisveikina ir palieka genijų vieną. Šiam nelieka nieko kito, kaip šlubuoti namo. Tačiau prie pat laiptinės Borisas sutinka benamę merginą Melodę (Evan Rachel Wood), kuri bemaldaudama duonos kąsnio įsiprašo pas jį pagyventi.
Iš provincijos namų pabėgusi naivoka Melodė netrukus įsijaučia į Boriso išvedžiojimų klausytojos vaidmenį ir nuolankiai priima savo kaip žemesnės rūšies atstovės vaidmenį. Tačiau, kaip dažnai būna filmuose apie pagyvenusio pikčiurnos ir jaunos žavuolės pažintį, ji taip pat turi, ką duoti senam ligotam niujorkiečiui. Porciją gyvenimo džiaugsmo, pavyzdžiui.
Lyg ir savaime suprantama, lyg ir labai netikėta, kad praėjus gana protingam periodui Borisas ir Melodė tampa vyru ir žmona. Labiausiai turbūt todėl, kad Melodė nelabai turi su kuo lyginti šį vyriškį ir jo charakterį. Tikroji nesusipratimų virtinė prasideda, kai ant Boriso buto slenksčio pasirodo nuo vyro pabėgusi Melodės mama, o vėliau – ir pabėgusios žmonos ieškantis merginos tėvas. Žinoma, sužinoję apie dukters gyvenimo permainas abu apalpsta. Tačiau netrukus Niujorkas jiems padeda atrasti tikrąjį savo pašaukimą.
Visą tą laiką Borisas nesustodamas bamba, o W.Allenas smaginasi tradiciniais savo metodais: šmaikščiu dialogų ir monologų humoru, žmonių santykių keistumu ir keistai gyvenimiškomis situacijomis. Vien ko verta scena, kai Borisas, aiškindamas, kad religija – niekas kita kaip prietarai, kiša rankas po vandeniu ir senu papratimu dainuoja sau gimtadienio dainelę, nes tai esą apsaugo nuo mikrobų.
92 minutės seno gero W.Alleno ir dozės progų susimąstyti, ką iš tiesų kine reiškia tiesioginis aktoriaus žvilgsnis į kamerą.
Quentino Tarantino „Negarbingus šunsnukius“ žiūrėjau filmo premjeros Lietuvoje dieną. Tačiau norėjau palaukti, kol jį pamatys kuo daugiau žmonių, kad galėtume apie jį padiskutuoti.
Pradėsiu nuo to, kad siūlau pervadinti filmą į „Negarbginus šunsnŪkius“, mat jo originaliame pavadinime taip pat palikta klaida: „bastArds“ pervadinti į „bastErds“, o "inglOrious" tapo "inglOURious".
Apie šio 1978 metais Enzo Castellario susuktos karinės dramos perdirbinio siužetą nepasakosiu. Viena vertus, kaip jau rašiau, nemažai žiūrovų jame jau apsilankė. O iš dar nemačiusių nenoriu atimti malonumo patiems pasiklysti tarantiniškų istorijų raizgalynėje, (beveik) tradiciškai konstruojamoje kaip veiksmo romanas: su skyriais, skirtingų veikėjų gyvenimo pasakojimais, giliais žvilgsniais į praeitį ir nuklydimais į lankas.
„Šunskūkiai“, galima sakyti, net neturi pagrindinio veikėjo. Nors turi didžiausią žvaigždę Bradą Pittą – vieną iš tų Holivudo gražuoliukų, kurie puikiai jaučiasi nestandartuose: tą jau įrodė „Kovos klube“, „Džo Bleko viešnagėje“ ir dar tuzine filmų. B.Pitto sukurtas amerikiečių leitenantas Aldo Reinas – smagus galvažudys, negalintis pakęsti minties, kad po karo naciai nusivilks uniformas ir jų nebus galima atpažinti. Todėl jis ant sučiuptų vokiečių kaktų praktikuoja postmodernią meno atmainą – pjausto svastikas. Reinas kapoja skiemenis klasikine JAV pietų kaimiečių tarme ir manieros nemeta net šnekėdamas itališkai. Todėl dar ilgai po filmo kartojau jau „av-ri-ve-der-či“. Kas matėt, suprantat.
Tačiau Reinui kažin ar nusileidžia nacių armijos intelektualas Hansas Landa (vaidina Christophas Waltzas), besididžiuojantis „Žydų medžiotojo“ pravarde, mat, jo nuomone, tai įrodo, kad jis gerai dirba savo darbą. Prancūzijoje besislapstančius judėjus su detektyvo virtuozo pasimėgavimu sekantis karininkas retai praleidžia progą ką nors pafilosofuoti ir dar rečiau – atsigerti pieno.
Įsimintinų personažų filme apstu. Vien ko vertas visada piktas Hugo Stiglitzas (Tilas Schweigeris) iš „šunsnūkių“ būrio, kuris sugeba prajuokinti visus pats nenusijuokęs nė karto. Arba vos porą frazių per trumpas minutes kambario kampe išdunksėjęs Winstonas Churchillis (Rodas Tayloras). Arba...
Skaitykite šitą pastraipą tik jei jau matėte filmą: Bet jau metas artėti prie pabaigos. Bene svarbiausias šiame filme, mano galva, yra „šunsnūkių“ kulminacijos terapinis poveikis. Adolfas Hitleris ir visi jo pakalikai aklinai uždaromi kino teatre, sudeginami, susprogdinami ir dar sušaudomi. Trigubas kerštas išlaisvina? Bet kokiu atveju, žiūrint į Antrojo pasaulinio karo žiaurumas per skoningo humoro akinius tikrai atsipalaiduoja tam tikros mąstymo konstrukcijos.
Neįsigilinau į teisines smulkmenas, bet panašu, kad visi google reklaminės sistemos "nelegalai" Lietuvoje tapo "legalais".
Jau kurį laiką "Google AdSense" rodydavo lietuviškas reklamas, tačiau taip buvo tarsi neoficialu, nes registruoti šioje sistemoje svetainės, kuri rašoma lietuvių kalba, nebuvo galima. Aišku, mes, lietuviai, tai lengvai apeidavome registruodami tinklaraštį nurodydami, kad jis rašomas angliškai. Dar turiu abejonių, bet visai įmanoma, kad nuo šiol lietuvos autoriai gali būti pilnaverčiais "AdSense" sistemos dalyviais.
Ko galime laukti? Galbūt dar daugiau įdomių lietuviškų interneto projektų, kuriuos įsuks žmonės, bandantys šiais nelengvais laikais prisidurti papildomą litą.
– Vienas seniausių žaidimų pasaulyje – „katės lopšys”. Net eskimai jį moka. – Nejaugi?! – Gal šimtą tūkstančių metų ar daugiau suaugusieji kiša vaikams prieš akis suraizgytas virvutes. – Uhu. Niutas liko susirangęs ant savo kėdės. Jis išskėtė dažais ištepliotus delnus, tarsi tarp jų būtų išraizgytas „katės lopšys”. – Nenuostabu, kad vaikai užauga pamišėliais. Tas „katės lopšys” tėra keli iksai tarp kažkieno delnų, o vaikučiai spokso, spokso, spokso į visus tuos iksus. – Ir? –Jokios, po velnių, katės, jokio, po velnių lopšio.
Pranešimai
